Kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje įvyko konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“.
Pasak jos organizatorių, pastaruoju metu pagausėjo akivaizdaus lituanistikos ir lietuvių kalbos puolimo bei žlugdymo apraiškų. Jos rodo Lietuvos valdžios institucijose ir žiniasklaidoje beįsigalinčias liberalias nuostatas – tautos kultūra ir lietuvių kalbos interesai aukojami vardan „globalios Lietuvos“ ir multikultūrizmo idėjų.
Konferencijoje buvo perskaityti šeši pranešimai: Vytauto Rubavičiaus „Lituanistika – Lietuvių kultūra – Lietuvos valstybė“, Rasos Čepaitienės ir Dariaus Vilimo „Istorijos tyrimai – mokslui ar visuomenei?“, Artūro Judženčio „Įsipareigojimo ir atsakomybės Tautai“, Marijaus Šidlausko „Lietuvių literatūra ir vertybės“, Jūratės Laučiūtės „Ar išlaikėme išbandymą laisve?“ ir Aušros Martišiūtės „Lituanistika mokykloje: modernios, pasauliui atviros lietuvybės gairės“.
Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją dėl dabartinės lituanistikos būklės. Joje iš valdžios institucijų reikalaujama:
1. Realiai užtikrinti valstybinį statusą vienintelei lietuvių kalbai. Jos teisės neturi būti pažeidžiamos jokioje valstybės ir visuomenės gyvenimo srityje. Nutraukti faktinį ir simbolinį lietuvių kalbos stūmimą iš akademinėserdvės.
2. Atsisakyti gėdingos praktikos žeminti lietuvių kalbą ir jos mokslinę raišką perdėtais „tarptautiškumo“ reikalavimais, primygtinai verčiančiais mokslininkus rašyti savo darbus kitomis kalbomis ir juos publikuoti Lietuvos visuomenei neprieinamuose leidiniuose. Mokslininkų ir doktorantų mokslo darbai bei pranešimai lietuvių ir anglų kalbomis šalies ir tarptautinėse konferencijose turi būti vertinami vienodai.
3. Apriboti Lietuvos mokslo tarybos vaidmenį vertinant ir finansuojant lituanistikos mokslo institutų veiklą.
4. Lituanistikos plėtros prioritetus apibrėžti valstybės lygiu, apriboti lituanistikos reikšmės nesuvokiančių ir tariamai nešališkų ekspertų galias ir galimybes savavališkais sprendimais žlugdyti šią sritį finansavimo ir kitomis priemonėmis.
5. Palikti veikti keturis atskirus lituanistinius mokslo institutus – Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrimų – ir užtikrinti deramą jų finansavimą.
6. Atšaukti Švietimo ir mokslo ministrėsįsakymą dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos pakeitimo.
7. Užtikrinti tinkamą mokytojų lituanistų rengimą bent keturiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
8. Išplėsti universitetinių lituanistikos studijų apimtį ir jas sustiprinti. Pasirūpinti, kad jos su dalykinėmis kompetencijomis ugdytų ir Tėvynės meilę bei patriotizmą, diegtų tautinio orumo ir valstybinės savigarbos jausmą.
9. Bent trijuose Lietuvos universitetuose – Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos –grąžinti lituanistines magistrantūros studijas.
10. Užtikrinti lituanistikos reikšmę lietuvybės išsaugojimui, jos dalykų reprezentaciją viešojoje ir akademinėje erdvėje, įstatymiškai įpareigoti išsaugoti jų pavadinimus visose su šia sritimi susijusiose mokslo ir studijų institucijose.
